Drūtas belgas Belgiškas auksinis stiprus elis

Noriu paaiškinti dėl ko man ilgas brandinimas mistifikuotas.
Tie kurie jau turi patirties su alaus virimu ir daug maž žino vius procesus, žino ko galima tikėtis. Žino, kad pvz. koks elis, jei pagaminimo metu buvo per daug apyniuotas, tai "susigulės", jei per saldus tai irgi susigulės ir pasausės. Ant daugelio stilių yra tam tikri lūkesčiai kurie paaiškinami per daug nesigilinant i biocheminius procesus ir kadangi tie stiliai populiarus, daug kartų kartoti, tai lūkesčiai tampa pamatuoti.
Bet su belgais viskas kitaip. Gal būt čia esmė pačioje belgų kultūroje, kurie nemėgsta smulkmenintis ir aiškinti procesų, kaip dabar tai daro amerikonai. Todėl viskas daug maž mistifikuota. Padarai 8-9 laipsnių alų ir nežinai kada jis bus geriamas, kada jo bus pats pikas. "Kaip Dievas duos". Tai tinka, kai esi naujokas ir tau negaila nei laiko, medžiagų, pastangų. Esi linkęs belekaip ekspermentuoti. Man dabar atėjo metas, kad manęs netenkinka akli eksperimentai, noriu suprasti kas ir kaip, ir ta linkme dirbu.

@Maistra - tavo pageidavimu: nuėjau į rūsį ir po vieną litrą abiejų variantų padėjau į šoną su prierašu "saugoti iki Kalėdų Maistra prašymu" :)
Atnešiu į "Parodyk ką gali", palyginsim ;)

Artis: tingiu rašyti - ilgai užtruks. Kai susitiksim, tuomet primink. Paaiškinsiu kodėl tam tikrų pavyzdžių ilgesnis brandinimas eina į naudą.

Ok, būtinai priminsiu. Man ši tema šiuo metu pati aktualiausia. Gal būt dėl to dabar vengiu virti belgiškus ir verdu tik tai ką tikrai suprantu ir nors daug maž žinau kas gausis galutiniame rezultate.

Atsimenu tą alų su belg stout - geras paprastas šviesus belgas. Kad 8,6% abv nebūčiau pasakęs.